Vabank

Renesansas – tai naujųjų laikų ištakos.

XIV pab. – XVI a. tai savotiškas pereinamasis laikotarpis iš viduramžių į naujuosius amžius. Šis laikotarpis dažniausiai apibūdinamas Renesanso (atgimimo) vardu. Tai buvo tarsi dviejų didelių epochų paribys, brandinęs pasaulietinį mąstymą.

Renesanso laikotarpis tai  Europos kultūros, meno ir visuomenės minties suklestėjimo epocha, kuriai būdingos antikos kultūros tradicijos gaivinimas bei dėmesys žmogaus asmenybei.

XV a. visose srityse ėmė klostytis naujas santykis su pasauliu, nauja meninė ir dorovinė socialinė ir religinė kultūra. Šioje aplinkoje filosofai taip pat vylėsi sukurti naują filosofiją, net tikėjo, kad ją kuria. Realybėje renesanso filosofai neįnešė nieko naujo. Filosofai taip buvo pasinėrę į kovą su scholastika,kad jų kūryba liko antrame plane. Dievu domėtis buvo pabodę, o gamta- pritruko jėgų. Renesansas netapo filosofijos atgimimu. Taigi naujoji filosofija buvo tik senosios filosofijos atnaujinimas. Vis dėlto renesanso filosofija palengvino filosofijos plėtotę naujaisiais amžiais.          

 Renesanso žmogaus filosofija glaudžiai siejama su gamtos filosofija. Pajutęs savo galią, vertę ir savarankiškumą, renesanso žmogus nustojo tikėti autoritetais- jis karštligiškai gilinosi į gamtos, viso kosmoso paslaptis. Stengėsi pats viską savo akimis pamatyti, savo jutimais patirti. Mokslinis tyrimas tapo jo aistra, o mokslas – tikra palaima. Prieš žmogaus akis atsivėrė visai kitoks pasaulis, nei viduramžiais, pasaulis be stebūklų ir lemties. Jis egzistavo savaime, pats save tvarkė ir valdė. Taigi humanistinė Renesanso kultūra iš pradžių orientuota beveik vien tik į žmogų, vėliau ėmė vis daugiau dėmesio skirti gamtos pažinimui, būties interpretacijoms, naujo mokslinio pasaulėvaizdžio kūrimui. Renesansas susiformavęs Italijoje, rado atgarsius Vokietijoje, Anglijoje, Lenkijoje ir kitose Europos šalyse.

Renesanso filosofijos raidą charakterizuoja:

1.      pakitimai socialiniame , ekonominiame gyvenime;Buržuazijos sluoksnio susiformavimas;

a)      iš feodalinio ūkio pereinama prie rinkos;

b)      sustiprėja miestų pramonė, prekyba, išauga miestai, pakito darbo našumas;

c)      trys išradimai: kompasas, parakas, knygų spausdinimo mašina;

2.      scholastinių dogmų kritika, pasaulietinės valdžios išlaisvinimas iš bažnyčios kontrolės.

3.      religinė reformacija, religinių ir socialinių karų laikai.

4.      gamtos studijos ir gautų žinių panaudojimas pasaulėžiūros normoms pagrįsti.

5.      humanistinis sąjūdis, humanistinių idėjų plitimas po visą pasaulį.

6.      naujas požiūris į grožį, meną

7.      technikos ir mokslo revoliucija

Ø  Renesanso filosofijoje neišnyko scholastinė filosofija ji tik užsisklendė mokymo įstaigose, vienolynuose. Scholastika nuolat puolama naujų idėjų buvo verčiama tobulėti.

Ø  Pasikeičia požiūris į Dievą, kai visa ko centre yra ne Dievas, o žmogus ir jo žemiškas gyvenimas. Teocentrizmas virsta antropocentrizmu.

Ø  Susiformuoja nauja žmogaus samprata. Mąstytojai iškėlė gyvenimu besidžiaugiantį žmogų. Humanistai skleidė optimizmą, tikėjimą į žmogaus galią, jo teisę į žmogišką džiaugsmą. Jie pradėjo analizuoti žmogaus problemas

Ø  Pasireiškia naujas požiūris į gamtą, ji laikoma mokslinio tyrimo objektu, praktinės veiklos sritimi. Gamtos filosofija buvo tipiška Renesanso filosofijos disciplina: kaip tik ji tapo teologinės viduramžių filosofijos pakaitalu. (M.Kopernikas, Dž.Bruno, G.Galilėjus)

Ø  Renesanse išplitusios pasaulio sąrangos idėjos kūrė naujas specializuoto mokslo šakas: astronomiją, mechaniką, mediciną ir t.t

Ø  Renesanso filosofijoje pakito ir Dievo samprata. Dievą buvo siekiama suvokti racionaliai. Pagrindą šiai sampratai padėjo Nikolajus Kuzietis, pasak kurio Dievas esąs begalinis vieningas pradas ir kartu paslėpta visos esaties esmė.

Ø  Ryškių laimėjimų pasiekė tapyba ir skulptūra. Renesanso menininkai iš pagrindų pakeitė požiūrį į žmogaus kūno vaizdavimą – judesiai nesuvaržyti, kūnai gražūs, apnuoginti, dingo viduramžių veidmainiškas drovumas. Kiekvienas žino Renesanso milžinų Mikelandželo, Leonardo da Vinčio, Rafaelio, Ticiano, Diurerio ir kitų tapybos ir skulptūros darbus ( iliustracijos - Mikelandželas. „Dovydas“; L. da Vinčis. „Mona Liza“; Rafaelis. „Nimfa Galatėja“; Ticianas. „Flora“; A. Diureris. „Autoportretas“ );

Ø  Buvo plėtojamos teorijos ir mokymas apie valstybę (N. Makiavelis, Ž. Bodenas). Kuriamos utopinės idealių valstybių teorijos (T. Moras);

Ypač didelį poveikį Renesanso filosofijai turėjo mokslo pažanga „prasidėjusi atradėjų ir išradimų era“. Mokslas tapo jėga, teigė F.Bekonas.

Taigi renesanso ir humanizmo filosofijoje galima užčiuopti naujus pažinimo teorijos pradmenis.

Žymiausi renesanso kultūros atstovai (ankstyvoji literatūra - Petrarka, Bokačas, Makiavelis; architektūra – P. Bruneleskis; menas – Leonardas da Vinčis, Rafaelis, Mikelandželas; literatūra – T. Moras, V. Šekspyras, F. Rablė; mokslas – Leonardas da Vinčis, Kopernikas, Dž. Brunas, G. Galilėjus).  M. Koperniko pasaulėvaizdis pralaužė uždarą viduramžių gamtodaros sistemą ir padėjo pagrindus naujam atviram ir dinamiškam pasaulėvaizdžiui. Nuo šiol nebekeliamas klausimas, kas yra būtis, bet siekiama žinių apie būtį. Kelias į pažinimą veda per protą. Galileo Galijėjus tvirtimo, kad „gamtos knyga perrašyta matematikos kalba, raidės – trikampiai, apskritimai, bei kitos geometrinės figūros“.

Tai jūs turite žinoti:

Ø  Renesanso filosofija siekia atspindėti gyvenimo realijas, nes scholastika ilgainiui virto tuščiais išvedžiojimais, atminties lavinimu, o paaiškinti vykstančių gamtoje ir visuomenėje procesų nepajėgė.

Ø  Renesanso filosofijos požymiai – antisistemiškumas, eklektiškumas. Mąstytojai nesirūpino savo išvadas logiškai pagrįsti ir sukurti vieningus principus, daugiau apeliavo į emocijas, neretai tas pats mąstytojas viename veikale propagavo vienas idėjas, o kitame – kitas.

Ø  Renesanso mąstytojai neigdami buvusį autoritarinį mąstymą, objektyviai ugdė nepasitikėjimą filosofija apskritai, vertė filosofus kaskart iš naujo peržiūrėti savo pažiūras.

Ø  Renesanso filosofija stokojo stabilumo ir vientisumo.

Renesanso filosofijos pobūdį apibrėžia mikrokosmoso ir makrokosmoso temų svarba. Žmogus kaip mikrokosmosas yra pasaulio tvarkos, makrokosmoso atvaizdas, jo santrauka.

Naujųjų amžių pagrindiniai bruožai:

1.        Nusigręžiama nuo šokių autoritetų kaip valstybė, bažnyčia, metafizika.

2.        Atsigręžiama į žmogų, ir jo proto išaukštinimą.

3.        Nebekeliamas klausimas kas yra būtis, o keliamas klausimas kaip ją pažinti , kokie pažinimo metodai.

4.        Analizuojami pažinimo šaltiniai (empirizmas, racionalizmas).

5.        Naujo pažinimo metodo paieška veda prie loginio matematizuoto visų problemų tyrimų.

6.        Didžiulę reikšmę naujaisiais amžiais turi mokslo atradimai.

Objekto ir subjekto samprata

Pažinimo teorijoje svarbią vietą užima klausimas, ką mes pažįstame. Ar pažinimas teikia žmogui informaciją, apie objektyvią tikrovę, ar tik apie jo paties psichikos turinį, kitaip sakant, kas yra pažinimo objektas. Kai kurie filosofai teigia, kad pažinimo objektas yra materiali tikrovė. Bet ne visa objektyvi tikrovė, o tik ta jos dalis, kuri įtraukta į praktinę žmogaus veiklą.

 Pažinimo objektas yra tai - ką žmogus pažįsta, viskas kas egzistuoja ir protu suvokiama. Tai ne tik pojūčiais pagaunami objektai, bet ir sąmonėje esančios sąvokos, dėsniai, daiktų ir reiškinių savybės, priežastingumas, jausmai, vaizdiniai. Kitaip sakant pažinimo objektas yra būtis. Jau antikoje Demokritas atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus taip, kaip yra tikrovėje, suvokia tik erdvinius matmenis, o skonio, kvapo, spalvos suvokimas susidaro tik jo psichikoje - tai subjektyvios, antrinės savybės. XVI-XVII a. vyravo požiūris, kad žmogus suvokia tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų (skonis, spalva - objektyvus). XIX a. vokiečių fiziologas D. Mileris įrodė, kad pojūtis yra subjektyvus, todėl pažinimo objektu negali būti laikoma tikrovė tokia, kokia ji egzistuoja objektyviai, t.y. nepriklausomai nuo sąmonės. Todėl žmogus nėra pasyvus stebėtojas pažinimo procese, žmogaus jutimai teikia informaciją tik apie vidinę psichikos būklę, taigi pažinimo objektas - žmogaus psichikos turinys.

Pažinimo subjekto problema - tai klausimas, kas pažįsta pasaulį. Subjektas - kiekvienas žmogus, kiekviena būtybė, sugebanti pažinti. Subjektu gali būti tauta, luomas, klasė, įstaiga, organizacija. Kolektyvinis subjektas gali pažinti tik tiek, kiek pažįsta šio kolektyvo atskiri žmonės, nors atskiro individo pažinimas priklauso nuo bendro kultūros lygio. Žmogaus sugebėjimus pažinti pasaulį tyrė dauguma filosofų. Vieni teigė, kad pasaulį pažįsta mąstantis individas, t.y, žmogus ir tyrė jo pažintinius sugebėjimus. Jie tikėjo proto galia ir priėjo išvadas - kad žmogus pažinti pasaulio negali. I. Kantas sakė, kad subjektyvaus, žmogiško daiktų vaizdo negalima lyginti su tikrove juos išbandant. Praktinis jų išbandymas nesibaigia su atskira žmogaus mirtimi - žinios perduodamos kitiems. Pažinimas tęsiasi, pažinimo subjektu tampa visuomenė, o ne atskiras žmogus.

Taigi pažinimo kilmės klausimas dažnai išskaidomas į dvi dalis, išskiriant tai, kas stebima, mąstoma, kas suprantama, tiriama ir tai, kas stebi, mąsto, supranta. Mūsų pažinimas remiasi dviem, jau minėtais faktoriais. Pirmasis - kas pažįsta ir tai vadinama pažinimo subjektu, antrasis faktorius - kas pažįstama ir vadinama pažinimo objektu. Pažinimo subjektas ir objektas išlieka kiekviename pažinime, net tada, kai žmogus tyrinėja patį save.

Kas būdinga Naujųjų amžių pažinimui?

 Naujųjų laikų pradžia traktuojama įvairiai. Filosofijoje jų pradžia sutampa su audringa mokslo raida, scholastikos krize, kuri prasidėjo dar Renesanso, t.y. pereinamajame iš viduramžių į naujuosius laikus, epochoje. Kaip tik mokslo raida ir buvo tas šaltinis filosofijos lūžiui. Prasidėjo atradimų ir išradimų era. Mokslas tapo jėga. Naujųjų laikų filosofijoje pats pažinimo mechanizmas tapo problema. Renesanso laikotarpis, naujieji amžiai pasižymėjo empirizmo ir racionalizmo ginčais, pažinimo šaltinio klausimu. Atgimimo laikotarpiui būdingas laipsniškas posūkis nuo scholastikos prie empirinės gamtos filosofijos ir kasdienio žmonių gyvenimo problemų.

 Naujaisiais amžiais svarbu buvo rasti ir pagrįsti tokį pažinimą, kuris padėtų praktiškai pertvarkyti medžiaginį pasaulį, taigi svarbu rasti praktiškai apčiuopiamus rezultatus teikiantį pažinimo metodą. Atsakydama į klausimą, kas pažinime svarbiau: protas ar juslinė patirtis, naujųjų laikų filosofija pasidalina į dvi kryptis:

1. racionalizmą;
2. empirizmą.

Racionalizmas (lot. rationalis – protingas) – filosofinė kryptis, kuri pažinimo pagrindu ir kriterijumi laiko protą. Racionalistai įrodinėja, kad visos, mūsų žinios vienokia ar kitokia prasme yra išvedamos iš pirminių proto tiesų, Tiesioginio proto įžvalga garantuoja neabejotiną teiginių teisingumą. Žmogaus prote yra įgimti principai ir idėjos, iš jų dedukcijos būdu išvedami kiti teiginiai. Tik protas laiduoja žinių visuotinumą ir būtinumą, o patyrimo žinios tokios nėra.

Empirizmas (gr. empeiria – patyrimas, patirtis) pažinimo pagrindu laiko juslinę patirtį, nepripažįsta jokių įgimtų idėjų. Klasikinė empirizmo formulė: prote nėra nieko, ko anksčiau nėra buvę pojūčiuose Tikras pažinimas yra apribotas patyrimu.

            Frencis Bekonas pirmasis pažinimo filosofijoje pradeda naujųjų laikų empirizmą (sensualizmą). Renė Dekartas – racionalizmą. Šių pažinimo filosofijos atmainų ginčas iš esmės ir sudaro naujųjų laikų pažinimo filosofijos turinį.

Pagrindiniai klasikinio empirizmo atstovai buvo Fr. Bekonas (1588 - 1679), Dž. Lokas (1632 - 1704), D. Hiumas (1711 - 1776), D. Berklis (1685 – 1753).

Pagrindiniai klasikinio racionalizmo atstovai - R. Dekartas (1596 - 1650), B. Spinoza (1632 - 1677), G.W. Leibnicas (1646 - 1716). Empirinių ir racionalistinių požiūrių būta visose filosofijos istorijos epochose, tačiau jų klasikiniai pavidalai atsirado naujųjų laikų filosofijoje iki I.Kanto.

F.Bekonas - žymiausias naujųjų laikų empirikas. Jis apkaltino racionalistus atitrūkimu nuo gyvenimo, vertino juos kaip vorus, kurie patys iš savęs leidžia siūlus ir verpia voratinklius. Jo nuomone, mokslininkas turi būti kaip bitė – „turi surinkti visas tikrovės žiedadulkes, perdirbti į žinojimo medų ir supilti jį į pažinimo korius, pripildyti mokslo avilį“ (Ozolas R.,). F. Bekono įsitikinimu laikyti protą patikima pažinimo priemone neišeina. Visai kas kita yra patyrimas. Žinojimą patyrimas grindžia eksperimentais ir bandymais. Bandymo keliu įgyti faktiniai duomenys yra nepaprastai tvirti. Kai turi pradinius patikimus duomenis, tai iš jų gali išvesti ir nemažiau patikimus teisingus dėsnius.

Tik faktai gali išvesti mokslą į kelią.  Todėl svarbu tinkamai atrinkti ir apibendrinti faktus, juos analizuojant padaryti tinkamas išvadas. Filosofas pabrėžė fakto arba patyrimo tiesų vaidmenį pažinime, o proto tiesas laikė išvestinėmis iš pirmųjų. F. Bekonui tikra tėra ta filosofija, kuri yra surašyta tarsi pasauliui diktuojant, nieko iš savęs nepridedant.

Jo tautietis Dž.Lokas, Jis teigia, kad žmogaus protas – tai „tabula rasa“ (švari lenta), į kurią patyrimas įrašo savo ženklus. Visos sudėtingos idėjos sudarytos iš paprastų, o šių tiesioginis šaltinis – patyrimas.Žmogus gauna patikimas, pagrįstas mokslo tiesas vien jungdamas ir analizuodamas savo įspūdžius.

Kitas empirizmo atstovas D. Hiumas – siekė išnagrinėti žmogaus prigimtį, nustatyti pažinimo ribas. Patyrimas negali atskleisti, ar tarp faktų yra būtinas ryšys. Mes tik matome, kad vienas faktas eina po kito. Iš vieno fakto negalima padaryti išvados, tad būtinai turi būti ir kitas faktas. Patyrimas tik parodo, bet būtino ryšio neįrodo. Tiesos apie faktus tik tikėtinos. Remdamiesi patirtimi nustatome, koks pasaulis yra, o ne koks jis turi būti.

D. Hiumas – skeptikas, jis abejojo mokslo dėsnių tikrumu, neigė absoliučiai tikrą žinojimą.

T. Hobsas taip pat pabrėžė jutimų vaidmenį pažinime. Anot jo, mes tikrovę pažįstame pojūčiais, kai materialūs kūnai, veikdami mūsų jutimo organus, sudirgina juos. Šie perduoda dirginimą protui, kuris apdoroja tą informaciją, sujungia atskiras žinias ir gauna sąvokas. Taip gimsta žinojimas. Taigi kito kelio pažinimas neturi, išskyrus kelią nuo juslių link proto.

R. Dekartas – Naujų amžių pradininkas, racionalistas, matematikas ir filosofas, dualistas. R. Dekartas sukūrė savąjį pažinimo metodą, garsias – proto vadovavimo taisykles. Jam pažinimas – tai skverbimasis akivaizdžių tiesų link. Ieškant tiesos, pasikliauti galime tik protu. Tam reikia:

1.      Tiesa laikyti tik tokius dalykus, kurie yra visai aiškūs, nekelia jokių abejonių;

2.      Kiekvieną analizuojamą dalyką skaidyti į kiek įmanoma daugiau dalių, kad jį greičiau įveiktum;

3.      Mąstyti pradėti nuo paprasto dalyko ir eiti prie sudėtingo, nuo žinomo prie nežinomo, į aukštesnę pažinimo pakompą;

4.      Ir galiausiai, padarius išsamius tyrimus, daryti galutinę išvadą.

Šias operacijas gali atlikti tik protas. Todėl pažinimas negali remtis nei tikėjimu, nei empiriniais faktais. Tikros žinios – tai aiškūs, ryškūs teiginiai, pagrįsti matematika, t.y. protu.

Teisingos tos žinios, kurios yra aiškios, ryškios, arba kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvestos iš tokių akvaidžių tiesų. Viskuo abejodamas R. Dekartas eina savo filosofinio pamato link, kol įsitikina, kad negalima abejoti paties mąstymo buvimu: „Mąstau, vadinasi, esu“. Tai dar kartą patvirtina Platono teiginį, kad tai ką suvokiame protu yra daug realiau negu suvokti juslėmis.

R. Dekartas išgarsėjo savo dualistine žmogaus prigimties doktrina: protas (siela) egzistuoja nepriklausomai nuo materijos, nes siela nemirtinga, o kūnas mirtingas. Tai nereiškia, kad jie nesąveikauja, nes protas valdo kūną. Todėl mąstymas, gebėjimas pažinti – esminis žmogaus bruožas. Proto ir kūno sąveika laikina, mirties akimirką siela palieka kūną, o šis praranda savo formą, nes nebėra jį palaikančios priežasties.

Iš esmės ši problema įvairių mąstytojų yra apmąstymų centre, bet iki šiol dar nėra išspręsta.

Racionalizmo šalininkai B.Spinoza, G.Leibnicas, G.Hegelis buvo įsitikinę, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir privalo ją perprasti. Gindami požiūrį, kad pažinimo šaltinis yra protas, jie daugiausia rėmėsi metafizinio ir matematinio pažinimo būdo analize.

Bendra tarp empiristų ir racionalistų yra tai, kad abiejų teorijų atstovai teigė, jog pažinimas pasiekiamas protu. Tiek empiristų nuomone protas įgauna galią per juslinį pasaulį. Racionalistų idėja slypi pačiame prote.

Iracionalizmas

Kai kurie filosofai menkino juslių ir proto pažintinius sugebėjimus. Jie teigė, kad yra dar kiti pažinimo šaltiniai: ypatingi žmogaus vidiniai išgyvenimai, mistinės būsenos, įsijautimas, intuicija, praregėjimai, instinktai, antgamtinės jėgos. Kadangi tokios krypties atstovai buvo ypač nusistatę prieš racionalizmą, tai visa ši srovė vadinama iracionalizmu. Iracionalistai teigia, kad pažįstančiojo subjekto sąmonėje po racionalaus ir loginio mąstymo  plonu sluoksniu visada slypi neprotiniai, neloginia faktoriai, lemiantyspažinimą, kurie įgauna “racionalios” mistikos ir “racionalios” mitologijos pavidalą.

Vienas iš iracionalizmo atstovų yra neoplatonizmo kūrėjas Plotinas. Jis sutinka, kad Platono idėjos yra prieinamos žmogaus protui. Tačiau, jo nuomone, virš idėjų yra aukštesnė būtis – Absoliutas, iš kurio plaukia (emanuoja) viskas, kas egzistuoja – idėjos, pasaulio dvasia, materija. Absoliuto negalima pažinti racionaliai, apimti jį mintimi. Žinių apie jį gauti galima tik iracionaliu būdu – mistinėje ekstazėje, kurios metu, susitikus su aukščiausia būtimi, žmogaus dvasiai padaromas didžiulis įspūdis. Tokios ekstazės žmogų aplanko retai ir pati Plotiną jos yra aplankę tik keletą kartų. Įgytos žinios, jo nuomone, yra labai subjektyvios, kurių negalima nei išreikšti, nei patikrinti.

Iracionalizmas pasireiškia ir Aurelijaus Augustino koncepcijoje. Jo nuomone, visų tyrimų – metafizinių, etinių, pažintinių – objektas yra Dievas. Jo prote yra amžinosios tiesos, idėjos, kurių pažinimas yra žmogaus tikslas. Nei juslės, nei protas negali pažinti dieviškųjų idėjų. Tiesą bus galima pažinti tik tada, kai Dievas parems mūsų proto sugebėjimus, juos apšvies. Tik įsikišus Dievui , intuiciškai galėsime pamatyti pačias idėjas. Tai reiškia, kad Augustinas suabejojo proto galimybėmis, nes pažinimas tampa mistiniu aktu, dalyvaujant antgamtiniam faktoriui.

Visos iracionalios būsenos ir išgyvenimai yra visiškai hermetiški, prieinami tik juos patiriantiems. Pažintinius efektus, gautus iracionaliais būdais, sunku adekvačiai aprašyti ir pakankamai aiškiai pateikti kitiems. Vadinasi, kai pažinimo duomenų negalime preciziškai formuluoti ir suprasti, patikrinti ir papildyti, faktiškai atsisakome mokslinių tyrimų ir pasineriame į subjektyvias vizijas.

Kaip I. Kantas sprendė pažinimo problemą?

I. Kantas (1724 – 1804) savo kritine filosofija norėjo išspręsti racionalizmo ir empirizmo ginčą. Savo veikaluose Kantas siekia išspręsti problemą: ar galimas, kiek galimas ir kaip galimas daiktų pažinimas, turintis visuotinę reikšmę? Savo pažiūrų raidą jis skirstė į du laikotarpius – kritinį ir ikikritinį. Tyrinėjo gamtos sandarą, žmogaus kilmę, suformulavo garsiąją Žemės kilmės pradinio „ūko“ hipotezę. Pažinimo problemą pasuko nauja linkme, kurią pats pavadino kopernišku posūkiu: ne mūsų pažinimas turi derintis prie daiktų, bet daiktai prie mūsų pažinimo. Pažįstame tai, ką sukonstruoja mūsų protas: daiktuose a priori pažįstame tik tai, ką patys į juos įdedame. Koperniškasis posūkis byloja apie perėjimą prie transcendentalios refleksijos. Transcendentaliam pažinimui labiau rūpi ne objektai, bet būdas, kuriuo pažįstame objektus, kiek šis būdas yra galimas apriori. Transcendentali refleksacija – tai mėginimas išsiaiškinti empirininių objektų pažinimo sąlygas. Pažinimo procesas – juslinės medžiagos ir apriorinių pažinimo formų sintezė. Mintys be turinio tuščios, stebiniai be sąvokų akli ( apriorinės formos esmingai susietos su stebėjimu ir be stebėjimo nėra jokio pažinimo).

Taigi    Kantas skiria iš esmės skirtingas pažinimo rūšis:

§  apriorinį;

§  aposteriorinį pažinimą.

 Apriorinis pažinimas yra kilęs iš anksto, nepažinus faktų; iki patyrimo ir nepriklausomai nuo jo. Aposteriorinis – iš patyrimo. Jis kritikuoja empirizmą ir racionalizmą. Jeigu pažinimo ištakos yra patyrime, nereiškia, kad jis yra betarpiškai kilęs iš patyrimo, kaip kad teigia empirizmas. Vien patyrimo pagrindu pažinimas negalimas, nes pagrindinės pažinimo prielaidos (tokios kaip sąvokos ir sprendimai) yra intelekto elementai, kilę iš proto ir visiškai nesusiję su patyrimu. Kartu Kantas nukreipė savo mokymą ir prieš racionalizmą – nes be empirinių duomenų negalimas joks tikrovės pažinimas. Jeigu protas peržengia savo paties pažinimo galimybių ribas, kurdamas sąvokas ir idėjas, neparemdamas jokia patirtimi, tokiu atveju tai yra nors ir galimos mintys, tačiau ne pažinimas. Reikia aiškiai skirti mąstymą nuo pažinimo.

 Jis manė, kad ne aktualus klausimas ar idėjos atitinka pasaulį. Kantas iškėlė klausimą: kaip mūsų idėjos konstruoja pasaulį, gamtą. Pasaulį konstruoja pats žmogus, bet ne kaip Dievas. Pažinti - tai iš klausimo ištraukti atsakymą. Pažinimui pagrindas yra mūsų klausimai, nuo jų ir prasideda pažinimas.

Kantas vadinamas subjektyviuoju idealistu ir agnostiku, nors pats teigė, kad nėra idealistas. Jis konstatuodamas neabejotiną pažinimo subjektyvumą, kad pažinimo procese tikrovė sužmoginama, jutiminio suvokimo ir sąvokos turinys priklauso ne tik nuo objektyvios tikrovės, bet ir nuo žmogaus, teigia, kad pažinimas subjektyvus ta prasme, jog žmogus turi apriorines suvokimo ir mąstymo formas.

I. Kantas teigė, kad žmogiškojo subjektyvaus vaizdo negalima palyginti su tikrove, pažinti „daikto pačio savaime“, kad „žinome tik jų reiškinius, kuriuos jie sukelia mumyse“. Todėl pažinime žmogus susipažįsta tik su reiškiniais. Jo mokymas apie apriorinį pažinimą, nurodė, kad pažinti žmogus gali jutimais ir protu (loginis, intelektinis pažinimas ir pažinimas protu), bet kurį pažinimo būdą apsprendžia nuo patyrimo nepriklausomos, paties proto sukurtos apriorinės sąvokos ir sprendimai, kuriais žmogus konstruoja reiškinių pasaulį. Kanto manymu jutiminis pažinimas, kurį apsprendžia erdvė ir laikas neduoda tikrojo pažinimo, pasak jo, tai tik žmogaus sąmonės aktyvumo išvada, kuri nepasako nieko, kokie daiktai yra iš tikrųjų. Pagal I. Kantą erdvės ir laiko jutiminę medžiagą toliau tvarko intelektas. Protas jungia tai, ką duoda jutimai. Pavyzdžiui: jaučiam šilumą, matome saulės šviesą, tai jutiminė medžiaga, o sprendimą, kad šildo saulė, daro jau protas. Žmogiškasis pažinimas apima visuotinius grynuosius sprendinius. Apriorinis sprendinys nepriklausomas nuo patyrimo, jų šaltinis tik protas, jų požymiai – būtinumas ir visuotinumas. Būtiną, visuotinę reikšmę turintys mokslo teiginiai – aksiomos, postulatai, dėsniai, principai – nepriklausomi nuo patyrimo.  Kantas išskyrė du pažinimo lygmenis – intelektą ir protą. Intelektas kuria sąvokas, remdamasis patyrimo „medžiaga“. Protas – tai vienų teiginių išvedimas iš kitų, nesiremiant patyrimu, tai samprotavimai grynojo proto srityje. Apriorinės juslumo formos – tai erdvė, laikas, apriorinės intelekto formos – substancija, priežastis, egzistavimas, vienumas ir kitos filosofijos kategorijos. Aprioriniai esą ir loginio mąstymo dėsniai bei formos. Apriorinės pažinimo formos – tai savotiškas tinklelis, lyg žmogaus mąstymo programa, pagal kurią sutvarkomi patyrimo duomenys. Iš anksto esančios pažįstančiame subjekte ir lemiančios pažinimą, apriorinės pažinimo formos nuo subjekto nepriklauso – jos vienodos visų žmonių, nesusijusios su individualiais skirtumais, tad šia prasme jos objektyvios. Tokį pažinimą Kantas laikė nauja pažinimo samprata.

Apriorizmas – ne I. Kanto atradimas. Jau viduramžių scholastai, įvedę terminą a apriori, tvirtino, kad kai kurios žinios esančios ankstesnės už patyrimą. Apriorinis esąs matematinis ir loginis pažinimas.

Kantas tyrinėjo pažinimo rūšis, įtvirtinęs transcendentalinį terminą – peržengiantį ribas ir transcendentaliniu laikė bet kokį pažinimą, kurį siejo su daiktų pažinimo rūšimis, nes toks pažinimas gali būti apriori. Vadinasi, šis pažinimas tyrinėja ne pačius daiktus, bet pažinimo galias a apriori. Tokiu metodu tiriamos sąlygos, kuriose pažinimo principai galėtų būti pripažinti būtinais ir visuotinais, o galbūt ir objektyviais. Dėl to Kanto filosofija vadinama dar ir apriorizmu, nes tyrinėjamos pažintinės grynojo proto galios a apriori, t. y. galimybė pažinti be juslinės patirties. Pagal Kantą pažinimas turi du šaltinius: empirinį, paremtą patyrimu, ir apriorinį, kuris nesiremia patyrimu. Todėl iš to išeina, kad žmogus pažįsta dviem būdais: empiriniu ir transcendentaliniu. Empiriškumas – tai žinios, atsiradusios iš individualių psichologinių žmogaus savybių, o transcendentualumas – tai visuotiniai apibrėžimai, priklausantys žmogui apskritai, tai yra antiindividualusis pradas, kuris sąlygoja žinių būtinumą ir visuotinumą. O šiuos lygius atitinka tam tikros pažinimo pakopos: juslinė, intelektualinė ir protinė. Kantas šias tris pakopas skiria aiškiai: pojūčiai teikia pažinimo medžiagą, intelektas teikia jutimo duomenims sąvokas, jas rūšiuoja, klasifikuoja, sudarinėja sprendinius ir yra pirminis loginis pažinimas. Pojūčiai ir intelektas vienas nuo kito nepriklauso: pojūtis duoda daikto vaizdą, intelektas jį mąsto. Pats intelektas be pojūčių duomenų yra bejėgis ir tiesiogiai daikto suvokti negali. Intelektą ir sprendinį Kantas apibūdina taip: intelektas yra gebėjimas susikurti pažinimo taisykles, sprendinys yra gebėjimas ar nebebėjimas tvarkyti stebimą dalyką pagal intelekto sukurtas taisykles.

Aukščiausia pažinimo pakopa yra grynasis protas. Grynuoju protu Kantas vadina gebėjimą pažinti daiktus, nepriklausomai nuo patirties, nesivadovaujant jutimais, tai yra apriorinis pažinimas. Šiuo būdu, kiekvienas mūsų žinojimas prasideda pojūčiais, tada patenka į samprotį, intelektą ir baigiasi prote, už kurį mumyse nieko aukščiau nebėra. Protas niekada tiesiogiai nenukreiptas į patyrimą arba kokį nors dalyką, nes visada turi reikalą tik su intelektu ir niekada su pojūčiais. Tačiau ir pačią patirtį Kantas aiškina kaip intelekto produktą, gautą iš juslumo medžiagos. Vadinasi, patirtis turi savyje visus dalykus mūsų sąvokoms, tačiau be patirties pačios sąvokos neturi reikšmės, nes į jas negali būti supaprastintas nė vienas stebinys. Akivaizdu, kad nė vienas sielos gebėjimas pats savaime dar nėra pažinimas, nes mintys be turinio dar yra tuščios, o stebiniai be sąvokų yra akli. Intelektas negeba gauti vaizdinių, o jutimai negeba mąstyti.

Kantas neabejoja, kad sąmonės pažinimo daiktai egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus, tačiau jų pažinumą ir buvimą jis aiškina kitaip, negu jo pirmtakai. Kantui objektyvi tikrovė egzistuoja kaip „daiktai savyje“. Šie daiktai veikia mūsų jutimo organus ir sukelia pojūčius. Tačiau „daiktai savyje“ lieka nepažinūs, nes daiktas taip ir lieka „pats savaime“. Kadangi žmogus turi reikalą ne su pačiais daiktais, o tik su jų reiškiniais, su tuo, ką tas daiktas suformuoja sąmonėje per pojūčius. Šis per pojūčius pagautas dalykas yra tik „fenomenas“, o ne pats „daiktas savyje“, kurį Kantas dar vadina „noumenu“ – tuo kas suvokiama. Vadinasi noumenas lieka už pažinimo ribų, nes pojūčių pagautas daiktas, kaip idealus fenomenas, esmės neatskleidžia, visada lieka tik daiktais mums, daiktas subjektui, turinčiam penkis pojūčius, intelektą ir protą. Intelektas jų pažinti negali, nes jo prigimtis pačių noumenų stebėti negali, o geba tik jungti stebinius į patirtį. Vadinasi, noumenas iš esmės nėra objektas, o tik spėjimas, kad egzistuoja nuo patirties nepriklausomi daiktai.

Žinojimas atsiranda iš pojūčių ir vaizdinių, o galiausiai apie daiktus sprendžiame jau sąvokomis ir sprendiniais. Tiesioginis daiktų pažinimas ir mokslinis pažinimas turi tą pačią prigimtį – apriorinę, nes samprotavimai intelektualinėmis formomis, kategorijomis, esančiomis intelekte dar iki juslinio patyrimo, ne tik sutvarko juslinius duomenis, bet ir teikia tiems duomenims apibrėžtas reikšmes. Kantas siekė išsiaiškinti ir įrodyti, kad  apriorinės intelekto sąvokos yra būtinos ir visuotinos, o taip ir yra, nes jos yra apriorinės ir tik jos patyrimą paverčia žiniomis. Kantas sakė: „mes pažįstame objektą (nors ir nesužinome, koks jis yra pats savaime) iš visuotinai galiojančio ir būtino turimų sąvokų ryšio; ir kadangi taip esti su visais  jutimų objektais, tai patyrimo sprendiniai savo objektyvią reikšmę įgyja ne iš objekto tiesioginio pažinimo (kuris negalimas), bet tik iš empirinių sprendinių visuotino galiojimo sąlygos; o jų visuotinis galiojimas, kaip jau buvo sakyta, priklauso ne nuo empirinių ir apskritai ne nuo juslinių sąlygų, o tik grynosios intelektinės sąvokos. Objektas pats savaime visuomet lieka nepažinus, bet jei intelektine sąvoka nustatome, kad vaizdinių, kuriuos objektas pakeitė mūsų juslumui, ryšys yra visuotinai galiojantis, tai objektas apibrėžiamas šiuo santykiu, ir sprendinys yra objektyvus“. Kantui objektas tarsi neegzistuoja ir reiškiasi tik subjekto veiklos formose, nes pažinimo produktas yra ne „daiktų savyje“, o „reikšmių“ duotumo aprašymas, taip pat Kantas teigia, kad intelektas neima savo dėsnių ( a apriori) iš gamtos, bet jai diktuoja. Protas – aukščiausia pažinimo instancija, o jis kaip tik ir siejasi su aprioriniu pažinimu, kuris pasiekiamas tik protu, be jokių juslinių patyrimų ir pažinimų.

Naujųjų laikų filosofijos tradicijoje pažinimas nusigręžia nuo visuotinai pripažintų autoritetų: bažnyčios, valstybės, metafizikos. Šiems laikams būdinga tai, kad žmogus remiasi savo proto, mąsto savarankiškai. Atsiribojant nuo praeities tradicijos ir autoriteto, išlieka pagarba laisvei ir lieka vienintelis pripažintas autoritetas - protas.

I.Kanto pamąstymai apie žmogų

I.Kantas kalbėdamas apie žmogų išskiria tris fundamentalias galias: galią justi, galią norėti ir galią protauti.

Galia justi teikia mums tai, kas yra apdorojama, apiforminama – mūsų pažintinės veiklos medžiagą, arba turinį.

Galia norėti, kai ji, nukreipta į mūsų vidų, tampa sugebėjimu spręsti – pasirinkti jusliu pavidalu mumyse egzistuojančiai medžiagai formą. Kai galia norėti nukreipta į išorę, ji tampa valia, organizuojančia ir vairuojančia visą mūsų veikimą.

Galia protauti – tai sugebėjimas gaminti pažintines formas, pažintinę veiklą sąlygojantis jos formodaros procesas. Visi šie sugebėjimai yra žmogaus dvasios – idealybės ir materialybės junginio savybės.

Žmogaus aktyvumo šaltinis yra dvasia. Žmonės nori išsivaduoti iš tiesioginio pačių daiktų poveikio ir išeiti į jų santykių pasaulį, pažvelgti į daiktus iš šalies, pamatyti juos „tokius, kokie jie iš tiesų yra“.

Žmogus veikia gamtos ir kitų žmonių atžvilgiu. Kaip jie turi elgtis su gamta, moko gamtos mokslai, o kaip su kitais žmonėmis – etika.

Visas žinojimas, visi mokslai ir filosofijos, visa kultūra – tai žmogaus kūryba, tai visų pirma žmogus. Žmogus yra kultūros pradžia ir pabaiga, žmogus yra viskas, teigė I.Kantas.

F.Nyčės pamąstymai apie žmogų

Štai kaip naujaisiais laikais mąstytojai kalba apie žmogų. Pasak F.Nyčės (Fridrich Nietzsch 1844-1900) žmogus ne tobulas, nes pilnas klaidų ir nedaro pažangos. Išmintingas žmogus yra pati didžiausia gamtos klaida, jo būtis yra pati menkiausia gyvų organizmų pasaulyje. Nyčė rašo, kad abejotina, ar Visatoje galima būtų rasti ką nors labiau pasibjaurėtino už žmogaus asmenį. Kitoje vietoje jis rašo, kad žemė turi odą, kurioje veisiasi ligos. Viena iš tų ligų yra žmogus, todėl išsilaisvinti iš gyvenimo ir vėl tapti negyva gamta yra dalykas, kurį galima pasitikti kaip šventę. Filosofas nuolat primena, kad žmogus yra tik akimirka Visatoje, kad jis yra žemės liga, išpuikęs vabzdys, tačiau kartu jis yra tobuliausia ,,valios valdyti” apraiška. Pasak Nyčės, pati prigimtis žmones padalijo į tris (iš esmės į keturis) tipus: 1. Dvasinguosius; 2. Raumeninguosius su stipriu temperamentu; 3. Vidutinybes. Pirmieji du tipai – visuomenės elitas ir jų yra mažiausiai. Vidutinybės – tai žmonės, užsiimantys amatais, prekyba, žemdirbyste, mokslu, dauguma menininkų.   Be šių vidutinybių dar yra ketvirtas tipas – minios žmonės, tamsuomenė. Tie apaštalai tamsuomenėje kursto pavydą, moko keršyti. Tai blogis. Pavydas, silpnumas, kerštingumas – blogis. Nyčei anarchistas ir krikščionis – vieno lauko uogos.

Prieštaringas Nyčės požiūris į moteris. Knygoje ,,Taip kalbėjo Zaratustra” Nyčė moteris be paliovos keiksnoja, kaltina jas negebėjimu bendrauti, draugauti, vadina jas katėmis, paukščiais, karvėmis. Pasak Nyčės, moterys, pasiekusios nepriklausomybę, tampa nepakenčiamos. Moteriškumo esmę sudaro gėda, pedantizmas, t. y. smulkmeniškumas ir priekabumas, paviršutiniškumas, pasileidimas ir nekuklumas. Visa tai jos maskuoja. Tačiau veikale ,,Antikristas” Nyčė kalba ir taip: ,,Moters burna, merginos krūtinė, vaiko malda ir aukos dūmai – amžinai švarūs”.

Pagrindinės problemos kurias nagrinėjo F.Nyčė

• Esamos moralės kritika,
• Visų vertybių perkainojimą,
• Antžmogio idėja,
• Dievo mirtį,
• „ Valią galiai ir galią valiai“.

Pagrindiniai veikalai:

„Tragedijos gimimas“, „Žmogiška pernelyg žmogiška“, „Ryto aušra“, „Linksmasis mokslas“, „Stabų saulėlydis“, „ Štai taip kalbėjo Zaratustra“ ir kt.